kepalaitis

kepaláitis sm. (1), kepalaĩtis (2) nedidelis kepalas: Atnešk duonos kepaláitį Als. Davė toj boba jam kepalaitį duonos BsPIV109. Motin, kodėl tu piemeniui kepalaičio neįdėjai? LMD. Paskutinį kepalaĩtį duonos baigėm Vlkv. 2. Žg žr. kepaliukas: ^ Išleidė kaip varną su kepaláičiais, tai ir padirbo gerai (dėl žioplumo viską pagadino) Žg.